Endoskopas patenka į žmogaus kūną per natūralią žmogaus kūno angą arba per nedidelį pjūvį, padarytą chirurginiu būdu. Naudojant endoskopą, jis įvedamas į iš anksto ištirtą organą ir galima tiesiogiai stebėti atitinkamų dalių pokyčius. Vaizdo kokybė tiesiogiai veikia endoskopo naudojimo efektą, taip pat žymi endoskopo technologijos išsivystymo lygį.
Taigi kaip buvo toks tikslus instrumentas, kuris sumažina gydytojų problemas chirurgijoje ir malšina pacientų skausmą, kaip jį atrado ir pagamino žmonės?
Pirmasis pasaulyje endoskopas buvo sukurtas 1853 m. Endoskopas yra plačiai naudojamas medicinos prietaisas. Jį sudaro galvos galas, lenkimo dalis, įkišama dalis, valdymo dalis ir šviesos kreiptuvo dalis. Kai naudojama, endoskopo šviesos kreipiamoji dalis pirmiausia prijungiama prie atitinkamo šaltos šviesos šaltinio, o tada įvedimo dalis įvedama į iš anksto ištirtą organą, o valdymo operacijos dalis gali tiesiogiai apžiūrėti atitinkamų dalių pažeidimus.
Ankstyviausia endoskopija buvo naudojama tiesiosios žarnos tyrimui. Gydytojas įkiša kietą vamzdelį į paciento išangę ir žvakės šviesos pagalba stebi tiesiosios žarnos pažeidimus. Diagnostiniai duomenys, kuriuos galima gauti šiuo metodu, yra riboti, pacientui ne tik labai skauda, bet ir dėl kietų instrumentų labai didelė perforacijos rizika. Nepaisant šių trūkumų, endoskopija buvo toliau naudojama ir plėtojama, buvo sukurta daug įvairių prietaisų naudojimo ir tipų.
1855 metais ispanas Cahesa išrado laringoskopą. Vokietis Heimanas fon Heimercas
Oftalmoskopas buvo išrastas 1861 m.
1878 m. Edisonas išrado lemputę, ypač pasirodžius miniatiūrinei lemputei, endoskopas buvo labai ištobulintas, o laikinas chirurginės endoskopijos išdėstymas taip pat gali pasiekti labai tikslų lygį.
1878 metais vokiečių urologas M. Nitzas sukūrė cistoskopą, kuriuo galima ištirti tam tikrus šlapimo pūslės pažeidimus.
1897 metais vokietis brolis Killianas sukūrė bronchoskopą.
1862 m. vokiečių mažasis sukūrė ezofagoskopą.
1903 m. amerikietė Kelly sukūrė proktoskopą, tačiau jis buvo plačiai naudojamas tik po 1930 m.
1913 metais švedai Jokūbai reformavo pleuroskopijos metodą.
1922 metais amerikietis Schindleris įkūrė gastroskopijos metodą.
1928 metais vokietis Kalkas sukūrė laparoskopinį metodą.
1936 metais amerikiečių Skafe atliko ventrikuloskopijos tyrimą, o vokiečiai Guau ir Frestier tik 1962 metais įkūrė ventrikuloskopijos metodą. Nuo tada susiformavo visa eilė mikroskopinio tyrimo metodų.
1963 metais Japonija pradėjo gaminti skaidulinius endoskopus
1964 m. buvo sėkmingai sukurtas skaidulinio endoskopo biopsijos prietaisas. Šios specialios biopsijos žnyplės biopsijai gali turėti tinkamų patologinių medžiagų ir yra mažiau pavojingos.
1965 m. buvo pagamintas šviesolaidinis kolonoskopas, kuris išplėtė apatinių virškinimo trakto ligų tyrimų sritį.
1967 m. pradėjo tyrinėti didinamąjį skaidulų endoskopą, kad būtų galima stebėti smulkius pažeidimus. Šviesolaidiniai endoskopai taip pat gali būti naudojami atliekant in vivo tyrimus, pavyzdžiui, matuojant in vivo temperatūrą, slėgį, poslinkį, spektrinę absorbciją ir kitus duomenis.
1973 m. lazerinė technologija buvo pritaikyta endoskopiniam gydymui ir palaipsniui tapo viena iš endoskopinio kraujavimo iš virškinimo trakto gydymo priemonių.
1981 metais buvo sėkmingai sukurta endoskopinio ultragarso technologija. Ši nauja plėtra, kuri sujungia pažangias ultragarso technologijas su endoskopija, labai padidino ligų diagnostikos tikslumą.
